Ką per šventes dovanoti mylimam žmogui? Jūsų įsimintinam laikui dviese norisi surasti tai, kas nustebintų ir sukurtų ypatingą nuotaiką, o galvoje nė vienos idėjos? Tobulos dovanos paieškos  –  užduotis ne iš lengvųjų, kurią nesunkiai išsprendė išskirtinumu garsėjantys prancūzai LISE CHARMEL, sukūrę gundančius seksualaus apatinio trikotažo gaminius. Užsukę į elektroninę parduotuvę patipati.lt, liksite maloniai nustebinti modelių grožio, kuriuo neabejotinai žavisi visas pasaulis. 

Foto: https://unsplash.com/photos/shallow-focus-photography-of-red-bauble-KdnM7NOmS0s

Kalėdinės eglutės, auginamos vazonuose su šaknų sistema, suteikia puikią galimybę žengti tvarumo link — po švenčių jos gali būti persodintos į lauką. Toks požiūris ne tik padeda mažinti atliekų kiekį, bet ir prisideda prie aplinkos gerinimo. Štai išsamus vadovas, kaip sėkmingai atsodinti kalėdinę eglutę.

Šiuolaikiniame pasaulyje išmanieji telefonai tapo neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi. Tačiau jų dažnas naudojimas lemia ne tik patogumą, bet ir atsakomybę rūpintis tvarumu. Viena iš situacijų, kurioje susiduriame su tvarumo klausimais, yra telefono ekrano keitimas. Tai dažnai neišvengiamas procesas po skilimo ar pažeidimo, tačiau kaip jį atlikti taip, kad būtų kuo mažiau kenkiama aplinkai?

Lietuvą sudrebinęs atskleistais savivaldybių nusikaltimais, kurie baigėsi baudžiamosiomis bylomis ir baudomis kai kuriems politikams, visuomenininkas žurnalistas Andrius Tapinas su akcija „Skaidrinam“ iki Švenčionių rajono savivaldybės „čekiukų“- įslaptintų išmokų tarybos nariams – iki šiol negali prasimušti.

Užsibrėžęs išskaidrinti šešėlių gaubiamus savivaldybių išmokų srautus, akcijos „Skaidrinam“ autorius A.Tapinas Švenčionių savavaldybėje susidūrė su neįtikėtinu pasipriešinimu. A.Tapinas savo „Facebook“ paskyroje rašė, kad, jausdami labai negerus dalykus, Švenčionių valdantieji už savo tarybos narių „čekiukų“ neviešinimą kovoja kaip mama tigrė.

Įveikti barjerus – garbės reikalas, bet pastarojo meto įvykiai jau kelia abejonių, kas – ką...

Su Antanina Dzenkauskiene pažįstami beveik pusė amžiaus. Daug metų dirbome kartu Švenčionėlių proftechninėje. Antanina pirmoji padarė mano pirmosios poezijos knygos „Gimiau aš rudenį“ pristatymą. O ir dabar susitikę visada mielai pasišnekame, bet va rimčiau taip ir neteko pasikalbėti...

Kaip sakoma, geriau vėliau, negu niekada. Ir tokia proga atsirado. Pagrindinis akstinas tam buvo savotiškas kultūrinis vakuumas Švenčionėliuose, kurio priežastis - metų metus besitęsianti Švenčionėlių kultūros centro renovacija ir nostalgiški prisiminimai apie tuos laikus, kai tame kultūros centre vyko anšlaginiai koncertai. Buvo ir savo kolektyvų, o dabar žiūrovų salė stovi užrakinta, „vyksta“ vis neprasidedantis jos remontas. Liko tik fojė...

Muzikologė Rasa Murauskaitė straipsnyje „Lyg jos visai ir nebūtų buvę...“ apžvelgė įdomų, bet menkai pažįstamą tarpukario Vilniaus lietuvių muzikinį gyvenimą. Muzikologė apibūdino Lietuvos tarpukario laikotarpį kaip paslaptingą, kupiną neatskleistų istorijų ir asmenybių. Taigi, pažvelkime į to laikotarpio mano gimtąjį Pašaminės kaimą, kuris iki pat Vilniaus krašto atgavimo išlaikė lietuvišką mokyklą. Prieš keletą metų, rengdamas straipsnį apie Lietuvių „Kultūros“ švietimo draugijos Pašaminės pradžios mokyklos mokytoją Aleksandrą Karužą (1906-1981), sužinojau apie jo brolį Antaną, kuris, pasirodo, lankydavosi mano gimtajame kaime. Vėliau archyvai, į kuriuos nukreipė Aleksandro vaikaitis Jonas Juodišius, pateikė malonią staigmeną – Pašaminėje buvo kuriamos melodijos liaudies dainoms.

Kankinkit, budeliai, smarkiau,/Iškęsiu, nedejuosiu

2022 metais priimtas desovietizacijos įstatymas. Pademonstruota stebinanti pozicijos ir opozicijos vienybė jį priimant: iš 110 Seimo narių 104 balsavo už įstatymo priėmimą, 6 susilaikė.

Tu tik žiūrėk... jis pirštu prakrapšto apledėjusį lango stiklą ir pro mažą properšą žvelgia į kiemą. O ten – žiema, sniegas, saulė ir šerkšnas, savo spygliais apkibęs kiekvieną šakelę. Gražu...

Keisti veidų šešėliai. (Vladislav Micevič nuotr.)

Jei užsuka į redakciją Vladislav Micevič, gyvenantis Švenčionyse, žinok, kad atnešė kažką įdomaus. Taip buvo ir šį kartą. Parodė kelias nuotraukas, kuriose ant grindų matosi žmogaus siluetas, nors jokio žmogaus nėra, tik rankšluosčiai ir tiek.

Rudens pabaigoje, kai medžiai numeta savo puošnų rūbą, ima karaliauti pilka spalva. Pilkas kelias, dienų režimas pilkas... Važiuoju ir štai prieš pat išnyra pilkas automobilis važiuojantis pilku keliu susiliejančiu su pilku dangumi, net mintys tampa pilkos, gal net niūrios...